Paolo Veronese: nuotraukos ir jų aprašymai

Rimtas veronos namų darbas. Piazza Delle Erbe aikštė. Piazza Piazza delle Erbe Square Erbe Verona

Kańgowskio nuotrauka Ketveri metai Italijoje — beprotiški ir sudėtingi. Tikslas pasiektas: darbai atlikti, išmokta gyventi itališkai, nepalūžusi, atvirkščiai — užgrūdinta šeima ir atsiveriantys nauji horizontai.

Priešingai nei daugelis Italijos lietuvių, čia Julija atvyko jau turėdama rankoje darbo sutartį. O štai kitoje — šešių mėnesių kūdikį.

Manote, kad valstybinis darbas yra lengvas ir žolė Italijoje žalesnė? IT kviečia į pokalbį su architekte, kultūros atašė pareigas Italijoje baigiančia J.

Julija Reklaitė. Kańgowskio nuotrauka Julija, leisk pasiteirauti: kaip jautiesi baigdama savo Lietuvos kultūros atašė Italijoje kadenciją? Man labai patiko vieno draugo mintis, kad Roma — pilna nostalgijos. Tai, kai turiu laiko, taip ir jaučiuosi. Vis galvojau, kad paskutinį pusmetį čia praleisiu ramiau, bet kažkodėl taip neišeina.

Kai atsiranda proga pasivaikščioti po Romą, kyla nostalgijos jausmas, jaučiu, kad ypač pasiilgsiu kai kurių žmonių, su kuriais teko dirbti, o su jais susijusios ir tam tikros vietos. Kitu metu, įsisukusi į savo įtemptą įprastą darbinį ritmą, tiesiog neturiu daug laiko apie tai galvoti.

Piazza Delle Erbe aikštė. Piazza Piazza delle Erbe Square Erbe Verona

Tačiau dabar matau, kad jau kitaip tapatinuosi, ir mano rimtas veronos namų darbas sukasi labiau į tai, koks santykis bus su Roma, kai į ją grįšiu jau čia nebedirbdama ir koks tada bus ryšys su Italija — apie tai labai smalsu ir įdomu pagalvoti. Grįžtant į pačią pradžią — iš kokio miesto esi kilusi?

dienos prekybos strategijų algoritmai

Kalbant apie gimtąjį miestą, kyla dvejopi jausmai. Nuo 16 metų gyvenu Vilniuje, bet užaugau Ignalijoje, kuri stipriai formavo mano asmenybę.

Julija Reklaitė – geležinė Lietuvos kultūros ledi - logopedeskabinetas.lt

Negaliu sakyti, kad esu gryna vilnietė, bet taip pat negaliu sakyti, kad esu iš Ignalinos, nes tiesiog ten nieko nebeturiu, tai nėra ta vieta, kur iki dabar būtų išlikę namai.

Dabar esu Romoje. Noriu atskleisti įdomų faktą — mano močiutė a. Ko gero, Romos tiesiog buvo neįmanoma išvengti: juk viskas dar nuo vaikystės sukasi aplink vardą! Be to, labai smagu, kad mano mama, kuri anksčiau net nesvajojo kažkada atvykti į Romą, čia atvažiuoja gana dažnai.

Kai apie tai galvoji, tikrai atrodo, lyg tai būtų likimas. Kaip apibūdintum šiuos ketverius metus? Labai sunku apibūdinti, nes pastarieji metai buvo beprotiškas ir sudėtingas periodas.

forex stokholmo biure

Tikrai labai dinamiškas, įvairus ir kartu sunkus. Kita vertus, džiaugiuosi matydama, kaip mano vaikai kalba itališkai, kaip jie savaime suprantamais dalykais laiko muziejų turinį, maisto ir bendravimo kultūrą.

Prieš važiuodama į Italiją nieko nepiešiau rožinėmis spalvomis — aš žinojau, kad bus sudėtinga, nes turėjau darbo su italais patirties. Mane užgrūdino ir tam paruošė Romoje atlikta architektūros praktika m. Taigi atsigręžusi atgal matau, kad įvyko labai daug nuostabių patirčių, kurios yra naudingos tiek man, tiek mano vyrui, tiek mano vaikams, bet kartu žinau, kad tai labai daug kainavo — pastangų, energijos, jėgų, laiko.

Koronavirusas – jau Lietuvoje: infekcija nustatyta iš Italijos grįžusiai moteriai

Todėl tas jausmas yra labai dvipusis. Kokių reakcijų sulaukėte iš kitų, kai priėmėte, ko gero, daug kam pasirodžiusį keistą sprendimą — mama vyksta į Italiją dirbti, o tėtis — prižiūrėti mažamečių vaikų? Pačioje pradžioje mūsų draugai stebėjosi vyro pasiryžimu aukotis, bet, jei būtų atvirkščiai, neabejoju — visi sakytų, kaip nuostabu, Italija, geras oras, skanus maistas, kaip tau, Julija, pasisekė… Yra toks dvigubas vertinimas, jeigu moteris važiuoja dirbti, o vyras prižiūrėti vaikų — tada jį aplinkiniai pradeda užjausti.

mini forex paskyra

Tačiau nemanau, kad toks dvejopas vertinimas yra teisingas. Sutinku, kad vyrui Italijoje yra sunkiau, ypač socialiai integruotis į bendruomenę, kur vaikus daugiausia augina mamos ir yra iškeltas motinos, madonos įvaizdis.

Bet iš esmės vaikus auginame ir šeimos gerovę kuriame kartu — tai abiejų tėvų nuolatinis įdarbis, ir aš esu labai dėkinga Mindaugui, kad padarėme tai kartu. Jis suteikė man šią galimybę prisiimdamas didesnę dalį buitinių rūpesčių ir šiuo periodu atsisakydamas aktyvios savo karjeros. Ar galėtum paprastai papasakoti, koks yra kultūros atašė darbas?

Kultūros atašė yra tiesiogiai kultūros ministrui pavaldus kultūros atstovas šalyje. Dalis darbo yra komunikacija — per veiklą, renginius, pristatymus ir vizitus suteikti informacijos, kas mes esame, kokį meną mes kuriame, sudominti.

Paprastai kultūros atašė turi nusistatyti kryptį, su kuriomis kultūros sritimis dirbs ir kokius projektus inicijuos. Taigi, sakyčiau, 50 proc. Tiesa, neatsiejama ir kone esminė šio darbo dalis yra ryšių mezgimas. Mano tikslas buv — kad italai, kultūros atstovai, žinotų, kas vyksta Lietuvoje ir su kuo gali opciono prekybos galiojimas, plėtotų užsimezgusį bendravimą ir toliau.

Tokiu atveju pagrindinis darbas yra tiek menininkus, tiek kuratorius, kritikus ir institucijas suvesti ir nukreipti reikiama kryptimi, kad jie galėtų susitikti, eksponuoti, koncertuoti, kurti bendrus projektus ir t.

Vėlgi kultūros atašė pozicija yra viena šalyje, todėl iš esmės reikia daryti viską. Pavyzdžiui, prieš renginį paruošti erdvę, išvalyti, atvežti meno kūrinius, paruošti ir išdalinti skrajutes ir pan.

Julija Reklaitė – geležinė Lietuvos kultūros ledi

Taigi neužsiimame vien aukštąja kultūra, dirbame ir ne taip akivaizdžiai matomą darbą. Be to, kai pradėjau leisti kas mėnesį savo naujienlaiškius, supratau, kad jie veikia ne tik kaip renginių reklamavimo platforma, bet ir kaip informacijos šaltinis, savotiškas archyvas. Labai daug kas nustebo, kiek iš tiesų daug visko vyksta, nes mano veikla neapsiriboja kuria nors viena kultūros sritimi ar vienu miestu — labai skirtingos veiklos plėtojamos labai skirtingomis kryptimis, ir čia gelbsti paprasčiausias informacijos suteikimas.

Kas tau asmeniškai buvo sunku einant kultūros atašė pareigas? Gal nuskambės nediplomatiškai, bet sudėtinga yra dėl tokio abipusio nepasitikėjimo. Juk kai nežinai, tai ir nepasitiki — nei italai pasitiki, nei mes.

yra atskaitomi akcijų pasirinkimo nuostolių mokesčiai

Jei dirbame su rimta institucija, pradedame galvoti, kad nustatytu metu ji padarys tą ir aną, kaip įprasta pagal mūsų standartus arba įsivaizdavimą, deja, taip su italais nevyksta. Jie visada vėluoja, atsiranda daugybė kitų dalykų, paskutinės minutės pakeitimų ir panašiai, nes mūsų laiko ir planavimo supratimas, pati darbo kultūra šiek tiek skiriasi… Italijoje ypač svarbus yra žodinis susitarimas, o mes labai norime sutarčių. Kartais tai sudėtinga, bet privalai jais pasitikėti, kad jie yra profesionalai ir kad padarys tai, ką žada, nes kitaip negali žengti kito žingsnio — tiesiog negali.

Reikia kažkaip rasti tą būdą, kaip prieiti, patikrinti, rasti būdą susikalbėti plačiąja prasme. Tenka nuolat priminti apie save, bet niekada negali tikėtis, kad būsi jų prioritetas — jie tiesiog gyvena kitaip, kitu tempu, kitais rūpesčiais. Tai bendras kultūrinis supratimas, iš kurio kyla kita problema dirbant su Lietuva — lietuviai tikisi to, ko tiesiog dėl kultūrinių skirtumų negaus iš italų.

Jei atsitinka problema, susijusi tiek su viena, tiek su kita puse, esu kaip prekiauti dvejetainiais opcionais es tarpininkė, kuri turi viską sugerti, atlaikyti ir išspręsti problemą, išlaviruoti.

Sudėtinga, kai nėra komandos, o dėl kultūrinių skirtumų ir didelio fizinio atstumo šiame darbe yra gana nemažai emocijų.

Todėl kultūros atašė turi bendrą susirašinėjimą, kuriame nuolat dalijamasi informacija tarp skirtingų šalių. Tai savotiška terapija, nes, kai esi vienas, nežinai, kaip reaguoti į neigiamą informaciją, su kuria nuolat susiduri. Kita vertus — tai taip pat ekspertinių žinių dalijimasis, dvejetainiai variantai ir islamas, gero atlikėjo rekomendacija arba informacija apie kūrybingai išspręstą problemą.

Taip pat labai operatyviai dalijamės kontaktais. Tai lyg ir atsveria komandos nebuvimą, nes galiu tartis rimtas veronos namų darbas tokioje pačioje situacijoje esančiomis kolegėmis.

Dar vienas šio darbo ypatumas yra rimtas veronos namų darbas, kad vienu metu turi įtikti ir atstovauti trims rimtas veronos namų darbas — tiesioginiam viršininkui, ambasadoriui, kultūros ministrui ir Kultūros instituto vadovui.

Tokia situacija skatina lankstumą ir verčia ieškoti kompromiso, kaip kuo geriau ir veiksmingiau skirtingomis priemonėmis pasiekti visų norimą tą patį rezultatą.

dvejetainės parinktys roboto programinė įranga

Architektė, kultūros atašė Italijoje Julija Reklaitė. Kańgowskio nuotrauka Dažnam italui jau pati anglų kalba skamba pernelyg tiesmukai, jie ją traktuoja kaip sutrumpintą italų kalbos versiją. Galbūt galėtum pasvarstyti, ką lietuviui reiškia dirbti Italijoje?

Koronavirusas – jau Lietuvoje: infekcija nustatyta iš Italijos grįžusiai moteriai | logopedeskabinetas.lt

Manau, kad net italams Italijoje nėra lengva dirbti, ne tik lietuviams. Ypač sunku jauniems žmonėms, jiems čia sunku rasti veiklos, darbo, tik vienetai prasiskina kelią į kažkokią karjerą. Todėl lietuviams kartais gal net yra geriau, pripratusiems sunkiai dirbti ir savarankiškai siekti dvejetainių opcionų likvidumo teikėjai — čia jie turi pranašumą prieš nemažą dalį italų.

O savęs pačios negaliu palyginti su tais, kurie čia atvažiuoja ieškodami darbo ar tiesiog gyventi.

prekybos sistemos imties dydis

Aš visada dirbau Lietuvai. Atvažiavau jau turėdama darbą, oficialiai dirbdama Lietuvai ir gavusi nemažai su tuo susijusių privilegijų. Ir tikrai nežinau, ar būčiau tiek kovojusi, dariusi, jei nebūčiau dirbusi savo šaliai — tai vis tiek daro įtaką santykiui su aplinka. O kaip manai, ką reiškia dirbti Italijos sostinėje Romoje? Neseniai manęs kažkas paklausė, ką aplankyti Romoje. Aš atsakiau, kad Romoje ne gyvenu, o dirbu. Ir tikrai, labai retai turiu progą išeiti savo malonumui ir kažką pamatyti.

Dirbti savo darbą čia, Romoje, yra ne tas pats, kas būti turistu. Dirbti Italijoje reiškia, kad tai yra sudėtinga, bet kartu labai rimtas veronos namų darbas gauni, nes stengdamasis įgyji naujų ryšių, kontaktų, pradedi atrasti ir suprasti kitokią, tau naują aplinką ir taip įgyji neįkainojamą patirtį.

Paolo Veronese: nuotraukos ir jų aprašymai

Kita vertus, toji romantiška kasdienybė, kai tik pavyksta pakelti akis, ir truputį atitrūkus nuo kasdienių rūpesčių apsidairyti, kaskart suvoki, kokia tai dovana būti tokiame mieste ir matyti visą tą begalinį grožį.

Deja, Romoje jos grožį labai dažnai užgožia sudėtinga buitis, transportas, šiukšlės, be galo išsiplėtusi biurokratija, bet turbūt mes bet kur gyvendami pamirštame pasimėgauti tuo, ką turime visai šalia. Leisk paklausti: kas labiausiai patiko, dirbant kultūros atašė darbą? Ar įžvelgi kokių nors šio darbo trūkumų?

  1. Piazza Delle Erbe aikštė. Piazza Piazza delle Erbe Square Erbe Verona
  2. Verona europos žemėlapyje. Veronos žemėlapis. Maistas ir gėrimai
  3. Įdegio akcijų pasirinkimo sandoriai

Man pats didžiausias šio darbo atlygis kaip architektei — kad galėjau dirbti ne tik su architektūra ir praplėsti savo akiratį. Turėjau galimybę dirbti ir su teatru, ir su muzika, ir su šiuolaikiniu menu, sutikau nuostabių žmonių, ir tikra dovana buvo juos visus pažinti.

Išmokau daug dalykų, nes daugiausia dirbau pati viena, be komandos. Tiesa, nematomos komandos — Kultūros instituto, Kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje — darbuotojai, žinoma, labai daug padėjo, ir čia taip pat išmokau labai daug.

Nors ir neužėmiau aukšto posto, visą atsakomybę ant savo pečių nešiau pati.

Paolo Veronese: nuotraukos ir jų aprašymai

Todėl po pirmų projektų, kuriuos vis dar dariau nedrąsiai, atsirado kur kas daugiau pasitikėjimo savimi žengti pirmyn, siūlyti drąsių sprendimų, juos apginti. Pagrindinis darbo minusas man pačiai — tai savotiškas ėjimas paviršiumi. Neturi laiko gilintis nei į temą, nei į dalyką ir tampi nebe kūrėju ar tyrėju, o labiau vykdytoju-vadybininku.